žmogvagis

žmõgvagis, -ies sm. (1) KII54; R, K, N, Sut, M, Ls, BzBkVII14, -io NdŽ kas žmones grobia, vagia: [Įstatymas yra] palaiduonams (kekšinykams), su vyriškais gulintiemus, žmogvagims, melagiams, prisiegos peržengtojams ir jeigu kas kito yra, kas prieštarauja sveikamui pamokslui Bt1PvTm1,10. Kurs žmonis vagia, tas žmõgvagis J.